Žodynas
10.1. Šiame žodyne apibrėžiamos kai kurios sąvokos, vartojamos Tarptautiniuose vertinimo standartuose.
10.2. Šis žodynas yra skirtas tik Tarptautiniams vertinimo standartams, jame nėra daugelio vertinimo, apskaitos ar finansų terminų, kadangi manoma, jog vertintojai juos žino (žr. terminą vertintojas).
20. Sąvokos
Kad šie standartai būtų aiškesni ir būtų išvengta kartojimosi, žodis turtas juose įprastai apibūdina objektus, kurie gali būti vertinami. Jei standartuose nenurodyta kitaip, laikoma, jog šis žodis reiškia turtą, turto grupę, įsipareigojimą, įsipareigojimų grupę arba turto ir įsipareigojimų grupę.
Esminės prielaidos, kuriomis pagrįstos arba bus grindžiamos vertės vertinimo ataskaitoje (žr. 105-ojo TVS „Vertinimo požiūriai ir metodai“ p. 10.1) (kai kuriose jurisdikcijose vadinama vertės standartu).
Žodis užsakovas apibūdina asmenį, asmenis ar verslo subjektą, kuriam atliekamas vertinimas. Gali būti išorės užsakovas (kai vertintoją pasamdo užsakovas iš šalies) ir vidaus užsakovas (kai vertinimas atliekamas darbdaviui).
Atitinkamo turto įsigijimui arba sukūrimui reikalingos atlygis ar išlaidos. (angl. - „Consideration or expenditure“).
Grąžos norma, naudojama piniginei sumai, mokėtinai arba gautinai ateityje, konvertuoti į dabartinę vertę.
Tai yra nustatyta kaina už turto ar įsipareigojimo perleidimą tarp identifikuotų informuotų ir norinčių įvykdyti sandorį šalių, kuri atspindi atitinkamus šių šalių interesus.
1. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) apibrėžia tikrąją rinkos vertę kaip kainą, kurią norintis pirkti pirkėjas yra pasirengęs sumokėti norinčiam parduoti pardavėjui sudarius sandorį atvirojoje rinkoje.
2. Mokesčių tikslais Jungtinių Amerikos Valstijų Reglamente § 20.2031-1 nurodoma: „Tikroji rinkos vertė yra kaina, už kurią turtas būtų perduodamas tarp norinčio pirkti pirkėjo ir norinčio parduoti pardavėjo, kai nei vienas iš jų nebūtų verčiamas pirkti ar parduoti ir abu turi pakankamai žinių apie atitinkamus faktus“1.
13-ajame TFAS tikroji vertė apibrėžiama kaip kaina, kuri būtų gauta parduodant turtą arba sumokėta perleidžiant įsipareigojimą vertės nustatymo dieną sudarius rinkos dalyviams įprastą sandorį.
Su užsakovu aptartas vertintojo parengto vertinimo arba vertinimo peržiūros rezultatų panaudojimas.
Užsakovas ir bet kuri kita su užsakovu aptarta šalis, kuri identifikuojama pagal pavadinimą ar tipą ir yra vertintojo pateiktos vertinimo arba vertinimo peržiūros ataskaitos naudotoja.
Turto vertė aktuali savininkui arba būsimam savininkui, individualiais investavimo ar kitos veiklos tikslais (dar gali būti vadinama vertingumu).
Teisinė sistema (arba jurisdikcija) standartuose apibūdina teisinę ir įstatyminę aplinką, kurioje atliekamas vertinimas. Tai įprastai apima įstatymus ir reglamentus (valstybės, savivaldybės) ir, priklausomai nuo vertinimo tikslo, tam tikras taisykles (pvz., bankų, vertybinių popierių priežiūros institucijų).
Suma, kuri bus gauta, kai turtas arba turto grupė bus parduota dalimis. Nustatant likvidacinę vertė, turėtų būti atsižvelgiama į išlaidas, patirtas paruošiant turtą iki pardavimui tinkamos būklės, taip pat į jo perdavimo išlaidas. Likvidacinę vertę galima nustatyti, taikant vieną iš dviejų vertės prielaidų (žr. 104-ąjį TVS „Vertės pagrindai“, p. 80):
(a) įprastas sandoris, kuriam taikomas įprastas pateikimo rinkai laikotarpis;
(b) priverstinis sandoris, esant sutrumpintam pateikimo rinkai laikotarpiui.
Jungtinių Amerikos Valstijų Mokesčių tarnyba
Nustatyta suma, už kurią turtas ar įsipareigojimas galėtų būti perleidžiamas jų vertės nustatymo dieną tarp norinčio pirkti pirkėjo ir norinčio parduoti pardavėjo sudarius sandorį tarp nesusijusių šalių po tinkamo turto ar įsipareigojimo pateikimo rinkai, kai abi šalys veikia dalykiškai, apdairiai ir be prievartos.
Žodis gali standartuose apibūdina veiksmus ir procedūras, kurias vertintojai galėtų ir turėtų apsvarstyti. Vertintojai turėtų atkreipti dėmesį į šiuo būdu aprašytus dalykus ir juos suvokti. Kaip ir ar vertintojas atsižvelgs į šiuos dalykus vertinimo metu, priklauso nuo profesionalių sprendimų priėmimo esant aplinkybėms, aptartoms standartuose.
Žodis privalo reiškia besąlyginį įpareigojimą. Vertintojas visais atvejais privalo vykdyti šio tipo įpareigojimus, kai egzistuoja aplinkybės, kuriomis taikomas šis įpareigojimas.
Žodis dalyvis aprėpia ir dalyvius priklausomai nuo vertės pagrindo (arba pagrindų), numatyto vertinimo užduotyje (žr. 104-ąjį TVS „Vertės pagrindai“). Atliekant vertinimą skirtingais vertės pagrindais reikalaujama, kad vertintojas apsvarstytų įvairias perspektyvas iš „rinkos dalyvių“ (kai nustatoma rinkos vertė, TFAS tikroji vertė) ar konkretaus savininko ar būsimojo pirkėjo (kai nustatoma investicinė vertė) pozicijų.
Už turtą prašomas, siūlomas ar mokamas piniginis arba kitoks atlygis, kuris gali skirtis nuo vertės.
Žodžiu tikslas apibūdinama (-os) priežastis (-ys), dėl kurios (-ių) atliekamas vertinimas. Įprastai vertinimo tikslai apima (tačiau jais nėra apsiribojama) finansinę atskaitomybę, turto apmokestinimą, ginčų nagrinėjimą, sandorių sudarymą ir pagalbą priimant sprendimus dėl paskolų išdavimo.
Žodis turėtų reiškia įpareigojimus, kurie laikomi pageidautinais. Vertintojas privalo taikstytis su šiais reikalavimais, nebent jis įrodo, kad alternatyvūs veiksmai, kurių buvo imtasi pagal aplinkybes, buvo pakankami, kad būtų pasiekti standartų keliami tikslai.
Tais retais atvejais, kai vertintojas mano, jog standarto tikslus galima pasiekti alternatyviomis priemonėmis, jis privalo dokumentais pagrįsti, kodėl nurodytas veiksmas nebuvo laikomas būtinu ir (arba) tinkamu.
Jei standarte numatoma, kad vertintojas turėtų apsvarstyti veiksmą ar procedūrą, veiksmo ar procedūros svarstymas yra pageidautinas, net jei toks veiksmas ar procedūra nebūtų atliekama (taikoma).
Vertinant svarbumą ir esmingumą, reikia spręsti profesionaliai. Vis dėlto, šis sprendimas turėtų būti priimamas šiame kontekste:
• Vertinimo aspektai (įskaitant pradinius duomenis, prielaidas, specialiąsias prielaidas ir taikomus vertinimo metodus bei požiūrius) laikomi svarbiais ir esminiais, jei galima pagrįstai tikėtis, kad jų taikymas ir (arba) poveikis vertinimui gali turėti įtakos vertinimo naudotojų ekonominiam arba kitiems sprendimams; sprendimai dėl esmingumo yra priimami atsižvelgiant į bendrą vertinimą ir jiems turi įtakos objekto turto dydis arba pobūdis.
• Šiuose standartuose esmė / esmingumas apibūdina vertinimo esmingumą, kas gali skirtis nuo esmingumo reikšmės kitais tikslais, pavyzdžiui, finansinių ataskaitų sudarymo ir jų audito atveju.
Šie terminai apibūdina vertinamą turtą atliekant konkretų vertinimą.
Dviejų arba daugiau turto objektų arba interesų derinio rezultatas, kai bendra vertė yra didesnė už atskirų verčių sumą. Jei sinergija galima tik vienam konkrečiam pirkėjui, tuomet sinergijos vertė skirsis nuo rinkos vertės, nes sinergijos vertė atspindės konkrečius turto, kuris turi vertę tik konkrečiam pirkėjui, požymius. Vertės perviršis, viršijantis atitinkamų interesų verčių sumą, dažnai vadinamas „sujungimo verte“ (angl. - „marriage value“).
Konkrečią dieną aktualios turto vertės nurodytu vertės pagrindu nustatymo veiksmas arba procesas, atliktas vadovaujantis TVS.
Bendrai, tai būdas nustatyti vertę, taikant vieną arba kelis konkrečius vertinimo metodus (žr. 105-ąjį TVS „Vertinimo požiūriai ir metodai“).
Vertinimo požiūrio konkretus būdas nustatyti vertę.
Žr. Tikslas.
Vertinimo recenzentas yra profesionalus vertintojas, pasamdytas recenzuoti kito vertintojo darbą. Recenzuodamas vertinimą jis gali atlikti tam tikras vertinimo procedūras ir (ar) pateikti nuomonę apie vertę.
Nuomonė, kuri suformuojama atlikus TVS atitinkantį vertinimo procesą. Tai bus nurodytu vertės pagrindu nustatyta labiausiai tikėtino piniginio atlygio suma už teises į turtą arba už ekonominę naudą valdant teises į turtą.
Vertintojas yra asmuo, asmenų grupė arba asmuo įmonėje (nepriklausomai, ar juos sieja vidiniai santykiai (darbo), ar išoriniai (sutartiniai), turinti būtiną kvalifikaciją, kompetenciją ar patirtį atlikti vertinimą objektyviai, nešališkai ir kompetentingai. Kai kuriose teisinėse sistemose norint tapti vertintoju, būtina gauti licenciją.
Svarumas standartuose reiškia pasikliautiną rodiklį tam tikrai vertės reikšmei nustatyti formuluojant galutinę išvadą dėl vertės (pvz., kai taikomas vienas metodas, jam priskiriama 100 procentų svarumo).
Sverto nustatymu vadinamas skirtingų verčių reikšmių, paprastai gautų taikant skirtingus metodus ir (arba) požiūrius, analizės ir suderinimo procesas. Šis procesas neapima įvertinimų vidurkių skaičiavimo, kuris yra nepriimtinas.
Žr. investicinę vertę.