Auditas
TURINYS
2. DĖL ASMENŲ TEISIŲ IR TEISĖTŲ INTERESŲ PAŽEIDIMO (TEISINIŲ PASEKMIŲ)
3. DĖL REIKALAVIMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ TAIKYMO
4. DĖL TARNYBOS DIREKTORIAUS KOMPETENCIJOS, VERTINANT EGZAMINO ATITIKIMĄ TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMAMS
1. DĖL TEISMO KOMPETENCIJOS SPRENDŽIANT KLAUSIMĄ DĖL TARNYBOS SPRENDIMŲ, KURIAIS ĮTAKOJOMOS AUDITORIŲ IR AUDITO ĮMONIŲ SUBJEKTINES TEISES, TEISĖTUMO
LVAT 2016-11-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1362-438/2016.
Savo ruožtu finansinių ataskaitų auditas, kurį atlieka auditoriai ir audito įmonės, yra nepriklausomas audituojamos įmonės finansinių ataskaitų patikrinimas ir auditoriaus išvados pateikimas vadovaujantis teisės aktų, reglamentuojančių finansinių ataskaitų audito atlikimą, reikalavimais (Audito įstatymo 2 str. 10 d.). Auditoriai ir audito įmonės, atlikdamos auditą (tikrindamos įmones) turi nustatyti, ar: 1) finansinės ataskaitos visais reikšmingais atvejais teisingai parodo audituojamos įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus pagal teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą; 2) metinis pranešimas (konsoliduotasis metinis pranešimas) arba įmonės veiklos ataskaita, jeigu pagal teisės aktų reikalavimus jie rengiami, parengti laikantis teisės aktų reikalavimų ir juose pateikti finansiniai duomenys atitinka metinių finansinių ataskaitų (metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų) duomenis (Audito įstatymo 3 str.).
Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad finansinių ataskaitų auditas, kurį atlieka auditoriai ir audito įmonės, bei Audito ir apskaitos tarnybos sprendimai (išvados), priimti atlikus auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūras, yra susiję su specialių žinių, finansų ir buhalterinės apskaitos srityje, panaudojimu.
Toks šių dokumentų pobūdis lemia, kad juose pateiktų išvadų teisingumas, jų atitikimas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą, reikalavimams teismine tvarka, paprastai, gali būti patikrintas taip pat tik panaudojus specialias žinias šioje srityje (ABTĮ 61;62 str.; 1999 m. sausio 14 d.įstatymo Nr.VIII-1029 redakcija).
Tokiais atvejais teismas veikia ne kaip kokia nors "apeliacinė audito komisija", o kaip jurisdikcinė institucija, sprendžianti, ar viešojo administravimo subjektai, numatyti Audito įstatyme, atlikdami auditorių ir audito įmonių atlikto audito kokybės peržiūras, ir priimdami dėl jų sprendimus, kuriais yra įtakojamos auditorių ir audito įmonių subjektinės teisės, nepažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Byloje nagrinėjamu atveju tokiais teisės aktais, reglamentuojančiais šių instituciją veiklą, yra minėtas Audito įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai, kuriais yra įgyvendinami šie įstatymai. Remiantis šiais teisės aktais yra patikrinama, ar šie viešojo administravimo subjektai, atlikdami auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūras ir priimdami dėl jų sprendimus, neperžengė jiems suteiktos kompetencijos ribų, ar atliko visas procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar jų veikla atitiko viešojo administravimo principų (įstatymo viršenybės; objektyvumo ir kt.) reikalavimus ir pan.
Kita vertus, aptartas toks šių viešojo administravimo subjektų sprendimų pobūdis, neužkerta kelio asmeniui, kurio subjektines teises galimai įtakoja šie sprendimai, teismine tvarka ginčyti šių sprendimų pagrįstumą. Tačiau, remiantis rungtyniškumo principo reikalavimais, asmuo turi teismui pateikti atitinkamus įrodymus, kurių duomenys, apie auditorių ir audito įmonių atlikto finansinių ataskaitų audito ir dėl jų priimtų Audito ir apskaitos tarnybos sprendimų išvadų pagrįstumą/nepagrįstumą, būtų grindžiami specialiomis žiniomis iš finansų ir buhalterinės apskaitos srities (ABTĮ 58 str. 4 d.; 1999 m. sausio 14 d.įstatymo Nr.VIII-1029 redakcija). Kaip taisyklė, tokio pobūdžio įrodymai teismui yra teikiami Administracinių bylų teisenos įstatymo 61; 62 straipsnių nustatyta tvarka ir sąlygomis.
2. DĖL ASMENŲ TEISIŲ IR TEISĖTŲ INTERESŲ PAŽEIDIMO (TEISINIŲ PASEKMIŲ)
LVAT 2019-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-221-1062/2019.
LVAT Teisėjų kolegija nesutiko su apelianto argumentais, kad atlikto audito trūkumų įtaka kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojams ir jų priimamiems sprendimams, nepagrįsta, kad atsakovas nenustatė priežastinio ryšio bei neigiamų jo atlikto audito trūkumų pasekmių kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojų pasirinkimui ar teisėtiems interesams. Byloje nustatyta, kad iš audito dokumente pateiktų svarstymų nėra aišku, kodėl specialiuosius atidėjimus perskaičiavus su atsakingu kredito unijos darbuotoju, atidėjimų suma buvo sumažinta ar visai atsisakyta reikalavimo suformuoti papildomus atidėjimus. Skirtumas sudarė 362 199 eurus, ši suma laikytina reikšminga. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad buvo paskirtas pareiškėjo audituotai kredito unijai buvo paskirtas Laikinasis banko atstovas po Lietuvos banko inspektavimo, kad buvo sprendžiamas kredito unijos įstojimo į bent vieną centrinę kredito uniją klausimas, nes unija neatitiko numatytų reikalavimų. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. administracinėje byloje Nr. A-219-415/2019, asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimas (teisinės pasekmės) yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio, t. y. materialiosios žalos atsiradimas nėra būtinas. Todėl LVAT teisėjų kolegija, esant pirmiau konstatuotoms akivaizdžioms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju priėjo išvados, kad atsakovas neprivalėjo nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio bei neigiamų pareiškėjo atlikto audito trūkumų pasekmių kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojų pasirinkimui ar teisėtiems interesams.
3. DĖL REIKALAVIMO UŽTIKRINIMO PRIEMONIŲ TAIKYMO
LVAT 2019-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-243-415/2019.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti atsakovo Tarnybos direktoriaus 2018 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. V3-25 ,,Dėl nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ (toliau – Skundžiamas įsakymas) galiojimą. Iš pareiškėjo prašyme taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, kad nesustabdžius Skundžiamo įsakymo, įmonės, kurios vadovas yra pareiškėjas, negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, todėl yra mažinama konkurencija teikiamų paslaugų srityje. Taip pat netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsirastų reali grėsmė įmonės veiklos vykdymui ir mokumui. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai dėl jo dalyvavimo viešuose pirkimuose apribojimo nėra pagrįsti, kadangi nėra aišku, ar pareiškėjas atitinkamus viešuosius pirkimus laimės ir ateityje, ar apskritai juose dalyvaus, todėl teigti, kad atsirastų reali grėsmė įmonės veiklos vykdymo tęstinumui, nėra pagrindo. Be to, pareiškėjas nurodo tik galimas aplinkybes, kurios atsirastų, jeigu nebūtų patenkintas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, tačiau tam pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjo prielaida, jog jo vadovaujamos įmonės veikla neabejotinai sutriktų nesustabdžius Skundžiamo įsakymo galiojimo bei atsirastų reali grėsmė įmonės veiklos vykdymo tęstinumui, kiltų negrįžtami padariniai, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Šiame kontekste LVAT teisėjų kolegija pabrėžė, kad teiginiai, jog pareiškėjui ir jo vadovaujamai įmonei kiltų negrįžtami padariniai yra nepakankamai detalizuoti ir nėra pagrįsti įrodymais.
4. DĖL TARNYBOS DIREKTORIAUS KOMPETENCIJOS, VERTINANT EGZAMINO ATITIKIMĄ TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMAMS
LVAT 2020-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1445-552/2020.
LVAT teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Tarnybos direktoriaus kompetencija, vertinant egzamino atitikimą teisės aktų reikalavimams, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymo (toliau – Audito įstatymas) prasme Tarnyba yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota atlikti auditorių ir audito įmonių viešąją priežiūrą įstaiga, kuri, be kita ko, tikrina, kaip Auditorių rūmai atlieka jiems pavestas funkcijas, susijusias su kvalifikacinių egzaminų organizavimu ir vykdymu. Teisėjų kolegija nurodė, jog Audito įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 7 punktas suteikia teisę Tarnybai teikti Auditorių rūmams nurodymus dėl Auditorių rūmų netinkamo šiame įstatyme jiems pavestų funkcijų atlikimo. Nagrinėjamu atveju buvo pažymėta, jog Tarnyba gavo Audito įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje 1 punkte numatytą skundą dėl kvalifikacinio auditoriaus egzamino įvertinimo, nors ir pavadintą pretenzija, ir šį kreipimasį išnagrinėjo Audito įstatyme nustatyta tvarka. Taigi, LVAT padarė išvadą, kad Tarnyba turėjo teisę tiek nagrinėti suinteresuotų asmenų skundą, tiek ir vertinti egzamino atitikimą teisės aktų reikalavimams, t. y. Tarnyba veikė savo kompetencijos ribose. Tarnybos veiklai vadovauja direktorius, kuris yra įgaliotas priimti sprendimus tarnybos vardu. Nagrinėjamu atveju LVAT taip pat pažymėjo, kad Tarnybos Apskaitos ir metodologijos skyriaus sprendimas yra sudėtinė Tarnybos direktoriaus įsakymo dalis, kurioje išdėstomos nustatytos faktinės aplinkybės, argumentuotos išvados ir taikytinos teisės normos.
Atnaujinimo data: 2023-09-30